haris poteris. kas? kodėl? kaip?

labas.
pagaliau atėjo paslapčių išaiškėjimo metas. jau ne vienus metus kenčiu  žvilgsnius sakančius "tu gal debilė?", o drąsesni net paklausia "kodėl tas haris poteris tau taip patinka?".
taii, aš nesuprantu, kaip galima šito klaust. iš viso nesuprantu, KAIP HARIS POTERIS GALI KAŽKAM NEPATIKTI?
okei, pradėsiu nuo pradžių.

kažkada, antros klasės baigimo proga, močiutė man padovanojo pasakiškiausia dalyką pasaulyje - knygą apie harį poterį. aišku, tuo metu nelabai džiaugiausi, nes labiau norėjau policininko rinkinio, bet kai nenorėdama įžeisti močiutės perskaičiau pirmus kelis puslapius - nebesugebėjau atsitraukt.
nors ir nesveikai nemėgau skaityt, bet va šita knyga tai viską pakeitė.
aš tą harį poterį "suvalgiau" per kelias savaites (nereikia pamiršti, kad buvau pirmokė) ir nekantriai laukiau antros dalies. aišku, prie viso šito prisidėjo nesveikas mano 11- ojo  gimtadienio laukimas, kadangi knygoje aprašoma, kaip tokio amžiaus vaikai gauna laišką iš Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos. belaukdama tą knygą perskaičiau dar keletą kartų, ir man atrodo jau ją atmintinai išmokau.


antrą knygą gavau per savo 10 gimtadienį, irgi dovana nuo močiutės. ir galiu ramia širdim pasakyt, kad šita dovana pralenkė visas kitas tuo metu gautas. šiaip pati nelabai pamenu ten kaip viskas buvo, bet močiutė sakė, kad kai tik išvyniojau tą knygą, atsisėdau ir pradėjau skaityt. net į kiemą nebeišėjau, nereikia pamiršti, kad tuo metu iki vasaros pabaigos buvo likusi gal kokia savaitė su puse. atitrūkau nuo gyvenimo švelniai tariant :D
bet buvo verta, tikrai verta, nes knyga labai labai labai įdomi. vakar iš didžiausio nuobodulio susigalvojau ją perskaityt. nesvarbu, kad čia tikriausiai buvo 80 skaitymo kartas, bet atrodo viską pergyvenau iš naujo. ir taip taip, nuo tos knygos, nuo 10 metų, haris poteris man visiškai išplovė smegenis.

kadangi tą vasarą buvau labai apsiskaičiusi su tomis dvejomis hario poterio knygelėmis (čia jokio sarkazmo, tikrai buvau labai apsiskaičius, palyginus savo savo klasiokais), tad tai labai apsireiškė mano moksluose. ypač lietuvių kalboje ir rašinių rašyme. prisigaudžius skambių frazių imiau pirmas vietas istorijų kūrimo konkursuose.
bet, labai kibau į sportą ir šokius, todėl per visus trečiuosius mokslo metus, neskaičiau. atrodo, harį visai užmiršau...

bet, rodos, po pirmųjų savo gyvenime karatė varžybų (oo, laimėjau pirmą vietą :DD) močiutė man ir vėl padovanojo hario knygą. aišku, aš vėl palinkau prie jos, ir tada buvo OMFG KAIP AŠ GALĖJAU VISĄ TĄ LAIKĄ SUSILAIKYT NEPASKAIČIUS TŲ KNYGŲ DAR KARTĄ. taigi, šia tauria mintimi besivadovaudama, visą likusį laiką iki rugsėjo pirmosios skaičiau ir skaičiau šitas knygas. again mano smegenys praskystėjo ir viską mačiau labai magiškai. ne, nebuvau aš nieko užvartojus, tiesiog sugebėjau įžvelgt kažką daugiau nei kiti visiškai paprastuose dalykuose.
mama ir močiutė jau išsigando, nes aš vis mekenau apie tas knygas ir tobulą magijos pasaulį. labiausiai jas sukrėtė tas, kad vis artėjo mano 11 gimtadienis, o apie tą laišką iš hogvartso jau kalbėjau kelis metus.
taigi, išaušo tas mano gimtadienio rytas, su pižama išlėkiau prie pašto dežutės, užpuoliau paštininkę ir susirietus verkiau gal visą savaitę, nes mama išaiškino, kad tokio dalyko kaip hogvartsas nėra ir to laiško aš negausiu. :D
 kol vieną dieną mano dideliam anykščių kaime pasirodė plakatas kviečiantis trečiadienį, šeštą valandą (yeyy, šitą nu taaaip gerai pamenu :D), apsilankyti kultūros centre ir pažiūrėti hario poterio ketvirtąjį filmą.
tai čia tikriausiai buvo geriausia diena tais metais. tik buvo problema - treniruotė baigiasi lygiai šeštą ir aš niekaip nespėsiu į filmą. bet atsirado gera moterytė, kurios sūnus lyyygiai taip pat kaip aš buvo išprotėjęs dėl hp ir iš karto po treniruotės, abu su karatė uniformom buvom nuvežti žiūrėt filmo.:D
mane žiauuuuuuuuuuuuuuuuuuuuriai nustebino tas, kad dumbldorą, hagridą ir dar kelis veikėjus, beskaitydama knygą įsivaizdavau lygiai tokius pačius, kokius pamačiau va tada filme. šiaip nieko aš ten nesupratau, nes filmas buvo angliškas, bet to pilnai užteko, nes žiūrėjau išsižiojus, akimis rydama kiekvieną veikėjų krustelėjimą ar tuo metu nesuprantamą anglišką žodį. ai, dar kai filmas baigėsi apsiverkiau, bet iš laimės :D

  

o čia šitaip, kažkurią dieną, grįžus namo, radau dailiai supakuotas šias dvi knygas. (dovana nuo mamos)

galvojau tą ketvirtą dalį nebebus taip įdomu skaityt, nes mačiau filmą, bet kad labai suklydau. ta knyga tieeeek skyrėsi nuo filmo, kad atrodė, jog ten iš viso ne ta pati istorija aprašyta.

kadangi buvau jau master of skaitymas, tai šitų knygų per porą mėnesių ir nebeliko, o aš giliam liūdesy laukiau šeštosios dalies. kai buvo paskelbta data, kada knyga pasirodys, tai net dienas skaičiavau, kad galėčiau pati pirma nusipirkt :D

tą dieną, kai knyga turėjo pasirodyt knygyne, tai jau valandą prieš atidarymą, stovėjau priplojus nosį prie vitrinos. vidury buvo kaip ir apskritas stalas sudėliotas ir apdengtas kažkokia paklode. ir paskui kai įleido mus visus belaukiančius ir didingai atidengė tą knygų stalą, tai pajutau, kad reikia čiupt kuo greičiau knygą ir bėgt prie kasos, nes minia mane sutraiškys. tuo metu jaučiu mes visi atrodėm kaip dvi savaites nevalgydinti šunys pamatę didelį gabalą mėsos. ir jautėmės taip pat :D bet  svarbu, kad nusipirkau, išsipildė mano ilgai laukta svajonė ir tada jau ramiai galiu eit skaityt. dar pamenu, kai verčiau pirmuosius puslapius rankos žiauriai drebėjo, atrodė, kad čia liečiu patį geriausią, gražiausią ir nuostabiausią dalyką pasaulyje. ir šiaip beskaitydama labai gilinausi į visą tai, kas parašyta, kadangi žinojau, jog čia prieš paskutinė knyga, todėl turiu ją visiškai perprast.

su šita knyga buvo lygiai tas pats kaip ir su šeštąja. lygiai tas pats jaudulys prie knygyno. bet skaitymas tai lyg ir kitos, nes dar labiau bijojau ją greit perskaityt, nusistačiau laiką, kiek galiu perskaityt per dieną, kad nebūtų per greitai. labai gilinausi į kiekvieną sakinį :D ir pamenu, kai liko du skyriai, visa drebėdama juos skaičiau, nes žinojau, kad daugiau nebebus jokio hario poterio. o kai perskaičiau paskutinį sakinį tai pirmą kartą gyvenime pajutau, kaip kažkas mano viduje numirė. nu taip dingo. tiesiog išnyko, prasmego, pabėgo. ir taip buvo: o, perskaičiau. am ką daryt dabar? be to laaaaabai pritariu posakiui: jei knyga buvo gera, pabaigęs ją skaityti pasijunti taip, lyg praradai gerą draugą. ir čia net buvo blogiau. atrodė ne tik kad draugą praradau, bet viską dėl ko gyvenau, mamą, močiutę, visus brangiausius draugus, sportą. :D

ne, tikrai, aš nesveika.

ir pvz, jei sapnuoju kažką, visada mano sapne įsiterpia kažkoks magiškas elementas. dažniausiai tai sapnuoju kad hogvartse būnu. ir jei pabundu, tai bandau vėl užmigt, kad pratęsčiau sapną..:D

ir šiaip, viskas būtų labiau magic jeigu beskaitydami klausytumėt šitos dainos.

ir visi kurie galvoja kad haris poteris yra gaidiškiausias dalykas pasaulyje, tai galiu pasakyt du žodžius:

eikit nahuj

taigi, trumpai drūtai. haris poteris man patinka nes:

aš su juo užaugau

jo nuotykiai nesveikai geri 

beskaitydama knygas apie jį galiu lengvai atitrūkt nuo realybės

nes knygos apie jį visada išliks vienintelėmis, sugebėjusiomis mane pravirkdyt

(filmai taip pat)

taip, šituo įrašu parodžiau, kad esu dar labiau nesveika, bet man px, nes haris poteris yra zjbs.

ačiū už dėmesį.

maišalynė

hei hei hei.

vakar ir užvakar buvo didžiausi ftw'dieniai  per visą mano gyvavimą. 

užvakar? yop, užvakar nusigabenau į egzaminus. temperatūra - 38.7. šiaip vos pasijudinau, bet treneris paprašė, taigi ta proga nusprendžiau išbandyt savo objektyvo galimybes belekaip prastoj šviesoj ir dideliam judesy. šiaaip visai normalios tos nuotraukos buvo, bet idk, nepatinka man, galėjau ir geriau. ir visą laiką stovėdama ir fotografuodama jaučiau kokie mano džinsai pasidarė laisvi ir tai buvo viena iš laimingiausiu mano gyvenimo akimirkų, nes šiaip niekada nieko nejaučiu, nu nebent tai, kad sustorėjau ir nebetelpu į pačius plačiausius pasaulyje treningus.

o vakar? vakar buvo wtf ftw wtf ir vel ftw. MYLIU SAVO DRAUGUS. kadangi po siautimo egzamine atsirado 39.2 ir manęs niekas eit į miestą neišleido, tai su gausiom vaišėm, kurias patys jie vėliau ir suvalgė, atėjo mano draugaiii. tai va, gavau pyrago, popkornų, sausainių gaidelis ir kažkokį neaiškų kakavinį pieną :D

anyway, vis vien faina, nes kaip man, ligoniui su beveik 40, bet kokie draugai pašonėj yra gerai.

-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-.-

bet thank u, god, kad dabar sveikstu, šiandien ryte tiiik 37 buvo, dabar gal dar mažiau. ir viskas močiutės dėka, nes pagaliau išbandėm seną gerą metodą, apie kurį ji man vis kalbėdavo. reikia išgert kelias stopkes baltos ir eit miegot. aš šiek tiek pakeičiau taisykles, išgėriau ne kelias ir miegot nėjau, todėl vakar buvau kaip knyga, t. y. - imkite mane ir skaitykite. viską sakiau būtent taip kaip galvoju, tai čia yra pati didžiausia priežastis, kodėl man gert negalima. 

o dabar, pirmą kartą žmonijos istorijoje, viešinu šitą blog'ą visiems, o ne tik 4 artimiausiem draugų ratelio žmonėm.

šita daina yra zjbs, tikraii. taigi klausykitės vaikai mano, o aš einu valgyt bananų ir kivių salotų, atia!

man vis dar šalta

labas.
taigi, kaip man šalta buvo, taip šalta ir pasiliko, nors per pastarąsias dienas gulint lovoje ir nekišant nosies iš namų, atradau vieną žiemos pliusą - yra galimybė neiti į mokyklą. aišku čia tas pliusas labai individualus, kadangi kai kuriems tai gali būti net ir minusas. tas pliusas man yra ir minusas ir pliusas. okei, wtf, pati žinau, bet galiu paaiškint.
  liusas, kad nereikia į mokyklą yra pliusas, nes:

• gali ilgai ir normaliai pamiegoti
• nereikia daryti namų darbų (nors aš jų ir taip nedarau)
• gali pailsėt nuo rutinos
• gali veikt ką nori (atsimink, kad vienas namuose tu darai ką nori, vienas namuose viską apgalvoji, ačiū, kad esi džordža!)

pliusas, kad nereikia į mokyklą yra minusas, nes:

• labai nėra ką veikt
• kadangi mano klasė labai zjbs, kartais net gi noriu eit į mokyklą
• jeigu į klasę neateini tik tu, tai praleidi kažkokią nesąmonę kurią kiti mokėsi
• kartais mama apreiškia tokią išmintį kaip: jei nėjai į mokyklą, neisi ir į miestą

taigi išėjo taip, kad tas pliusas yra ir minusas kartu. jei nesupratot, linkiu gilintis toliau.

_-_-_-_-_

dabar mano nieko neveikimas yra aukščiausio levelio, nes turiu pačią aukščiausią temperatūrą šiais metais - 39, yee, bet slepiu tai nuo visų giminaičių, nes tada dings vienintelis mano vakaro pabėgimo iš namų planas - karate egzaminai. tada mirsiu, ir ne tik iš nuobodybės, bet šiaip, nes gal ten anapus bus daugiau ką veikt.

vat būtent tokiais atvejais užsinoriu eit į mokyklą arba rašau kažką čia.

eilinį kartą įsitikinau, kad muzika yra tikriausiai nuostabiausias dalykas pasaulyje. nors va atrodė laaaabai ilgai klausausi Bob Marley (ooh, look, čia vienintelis dalykas kurį parašiau iš didžiųjų raidžių) bet šiandien bekimarindama atradau labai labai labai daug negirdėtų jo dainų, nors atrodė, kad aš čia jau masteris ir viską žinau. eilinį kartą pritarsiu posakiui: daug muzikos, per mažai laiko. aš taiiiip godžiai ėdu tą youtube ir visokius kitokius muzikos web'us ir labai tikiuosi kad nebus jau taip baisu kaip žada dėl tos 'acta' sutarties, nes jeigu už kiekvieną atsisiųstą dainą man dabar reikės sumokėt, tai tikriausiai išleisiu visas savo gyvenimo santaupas ir atsidursiu benamių prieglaudoj, bet bent jau su savo ipodu ir klausysiuos muzikos.

wtf tas 'acta' yra toooks gaidys, lyg tais galvoja čia kažką pakeis? kaip siunčiausi nelegaliai, taip ir siųsiuosi toliau! man atrodo, kad visi taiiip sukils, kad dabar jau nebe seimo langus akmenim mėtys, o pačius seimūnus. ir dabar jau nebe vienas iš kiaušinio per galvą gaus. laisvė nelegaliai atsisiunčiamai muzikai, jėė!